Citvaras Stasys

Išeivijos dainininkas

Gimė 1909 metais liepos 24 dieną Radviliškyje.

Mirė 2001 metais rugpjūčio 17 dieną St. Petersburge, Floridos valstijoje.

Nuo mažens jis jautė didelį polinkį dailei ir muzikai. Paūgėjęs ėmė giedoti bažnyčios chore, grojo balalaika. Būdamas 13 metų, turėjo palikti mokyklą ir ieškoti atsitiktinių darbų. Teko dirbti ir už duonos kąsnį, pabūti benamiu. 1927 m. su broliu išplaukė laivu į Braziliją, pasiėmęs su savimi vienintelį jam brangų daiktą – balalaiką. Vakarais ant laivo denio dainuodavo liūdnas dainas. Atvykęs į Braziliją, apsistojo San Paule – lietuvių emigrantų sostinėje. Gyvenimas buvo nelengvas – teko daug dirbti, sirgti pavojingomis ligomis. Tapo lengviau, kai apsistojo vokiečių kolonijoje, išsinuomojo kambarį. Nuomojamo kambario šeimininkas buvo laikrodininkas ir jis ėmė šios profesijos mokyti S. Citvarą. Tai jam užtikrino pragyvenimo minimumą daugeliui metų.

S. Citvaras trejus metus vadovavo vokiečių kolonijoje esančiam chorui. Laisvalaikiu pramoko groti smuiku, pūsti fleitą ir trimitą. 1938 m. išvyko gyventi į Rio de Žaneirą. Dirbo laikrodžių parduotuvėje, laisvalaikiu dainavo chore. Dainininkas Ernestas Temple, pastebėjęs, kad lietuvis turi Dievo dovaną (gerą balsą), nutarė jį mokyti veltui. Jam išvykus, S. Citvaras mokslus tęsė pas R. Talbat. Jo dėka 1945 m. S.Citvaras pradėjo dainuoti Rio de Žaneiro municipaliniame teatre ir dainavo jame iki 1955 m.

1955 m. emigravo į Šiaurės Ameriką. Dirbo laikrodininku, surengė koncertą lietuviams, dalyvavo muzikos festivalyje, sėkmingai pasirodė dainininkų konkurse. 1957 m. atliko Monteronės vaidmenį G. Verdi operoje „Rigoletto“, 1958 m. – Mefisto vaidmuo Ch. Gounod „Fauste“. Bet tai buvo jo paskutiniai pasirodymai.

S. Citvaras troško dainuoti, išsiveržti į platesnes erdves, koncertuoti nuolat. Vadybininko E. Karisso iniciatyva buvo išleista solinė S. Citvaro plokštelė ir nusiųsta Dono kazokų choro vadovui S. Žarovui. 1958 m. S. Citvaras persikėlė gyventi į Niujorką, nes buvo S. Žarovo pakviestas tapti choro nariu. Choras keliaudavo po Amerikos kontinentą, po Europą, surengdavo apie 200 koncertų per metus. S. Citvaras buvo vienas mylimiausių S. Žarovo choristų. 1958 m. Austrijoje susipažino su būsimąja žmona, po metų jie susituokė.

Niujorke S. Citvaras bedradarbiavo su V. Strolios vadovaujamu „Perkūno“ choru, dainavo bažnytinės muzikos koncertuose. 1976–1979 m. jis su Dono kazokais išvyko į paskutines koncertines keliones. Nuolatiniu S. Citvaro darbu buvo laikrodžių taisymas, gaudavo užsakymų net iš Europos ir Australijos. Šiuo amatu vertėsi iki 85 m. ir atsisakė jo tik dėl pablogėjusio regėjimo.

1986 m. persikėlė gyventi į Floridos valstiją – St. Petersburgo miestą, kur iš karto ėmė bedradarbiauti su lietuvių choru bei vyrų vokaliniu ansambliu. S. Citvaras dainavo iki 2001 m. pavasario. 2001 m. rugpjūčio 17 d. jis mirė

S. Citvaras nugyveno ilgą ir prasmingą gyvenimą. Jo fenomenas – neturint jokio konservatorijos diplomo, tapti vienu iš žymiausių bosų lietuvių muzikos istorijoje.

 Šaltiniai:

1. PETRAUSKAITĖ, Danutė. Dainininko Stasio Citvaro fenomenas. Radviliškio kraštas, 2006, nr. 2, p. 16-19. ISNN 1822-0517.

Parengė Rima Giedrienė, vyr. bibliotekininkė, 2010