Dzenuškaitė-Svirskienė Stasė

Pedagogė, poetė, socialinių mokslų daktarė

Gimė 1924 metais spalio 24 dieną Šeduvoje, Radviliškio rajone.

Baigė Šiaulių mergaičių gimnaziją. 1944–1949 m. studijavo KU. Buvo aktyvi literatų būrelio narė, skaitydavo susirinkimuose savo eilėraščius. 1949 m. suimta, 1950 m. nuteista 5-eriems metams ir išsiųsta į Mordovijos lagerius. Dirbo pačius sunkiausius darbus: kirto mišką, rovė kelmus, kasė griovius, dirbo krovikų brigadoje, tekdavo dirbti ir naktimis. 1953 m. amnestuota, teistumas panaikintas.

Į Lietuvą S. Dzenuškaitė grįžo 1953 metais, mirus Stalinui. Baigė Vilniaus universitetą. Trylika metų dirbo auklėtoja Kuršėnų vaikų namuose. Vėliau buvo pakviesta į Pedagogikos mokslinio tyrimo institutą. 1978 metais apgynė kandidatinę disertaciją „Paauglių humaniškų santykių idealas“. Vilniaus pedagoginiame universitete dėstė krikščioniškąją pedagogiką ir dirbo Katechetikos centre. Parengė bendrąją ir individualią katalikų tikybos mokymo programas. Kartu su Ritone Šalkauskiene parašė tikybos vadovėlį XII klasei.

Savo eilėraščių, kuriuos pradėjo rašinėti anksti, nedrįsta vadinti poezija. „Tai tik pokalbiai su savimi, kurie padeda geriau suprasti save ir gyvenimą, kurie padėjo išgyventi ne vieną skaudžią valandą“. Eilėraščius spausdina periodikoje, kolektyviniuose leidiniuose („Tremtinio Lietuva“, „Takai prie šaltinio“).

Šaltiniai:

1. PRĖSKIENIS, Bronius. Šiaulių krašto literatūros panorama: monografija. Šiauliai: Šiaurės Lietuva, 2003, p. 129-130. ISBN 9955-579-12-9.
2. VOVERIENĖ, ONA. Viską pakelti padėjo tikėjimas, malda ir meilė Lietuvai. Prieiga per internetą: http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2004/11/24/laikzmon_01.html

Parengė Rima Giedrienė, vyresnioji bibliotekininkė, 2013