Kunigas, lietuvybės puoselėtojas, švietėjas

Gimė 1851 metais rugsėjo 23 (spalio 4) dieną Juodžių kaime, Grinkiškio valsčiuje, Kėdainių apskrityje.

Mirė 1929 metais spalio 27 dieną Šiluvoje, Raseinių rajone.

Mokėsi pas daraktorius, vėliau Baisogaloje, Dotnuvoje, Raseiniuose. 1873 m. baigė Šiaulių gimnaziją, 1878 m. – Kauno kunigų seminariją. 1878 XI 16 buvo įšventintas kunigu. Dirbdamas parapijose (Kuršėnų, Raseinių, Jurbarko, Žeimių, Vabalninko, Sedos) skatino parapijiečius kalbėti lietuviškai, padėdavo jiems gauti lietuviškų maldaknygių ir kitos lietuviškos spaudos. 1883–1886 m. buvo Raseinių mokyklos kapelionas. Iš šių pareigų pašalintas, nes pasipriešino priverstiniam katalikų mokinių varymui į cerkvę. Perkeltas vikaru į Jurbarką. 1888 m. buvo leista užimti Girdžių filialisto vietą. 1897 m. patvirtintas Žeimių (Jonavos r.) klebonu, o vėliau ir Kauno dekanu. Dar prieš 1905 m. įvedė kas antrą sekmadienį lietuviškas pamaldas, tuo papiktindamas visus lenkuojančius parapijiečius, kurie M. Miežinį skundė vyskupui. 1909 m. Žeimiuose pastatė gotikos stiliaus mūro bažnyčią. M. Miežinis prisidėjo steigiant Šv. Kazimiero draugiją.

1897 m. savo lėšomis išleido dėdės kunigo Mykolo Miežinio Lietuviszkai-latviszkai-lenkiszkai-rusiszką žodyną (1894). Parašė knygelę Apie meilę ir branginimą tėvynės ir savo tautinės lietuvių kalbos (1909), Apie pavyzdingą vaikų komuniją (1912) ir kt. Bendradarbiavo Tėvynės sarge, Viltyje, Vienybėje, Rygos balse, Nedėldienio skaityme ir kt.

Šaltiniai:

1. Lietuvių enciklopedija. T. 18. Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1959, p. 388.
2. KALUŠKEVIČIUS, Benjaminas; MISIUS, Kazys. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864-1904. Vilnius: Diemedis, 2004, p. 310. ISBN 9986-23-117-5.

 Parengė Rima Giedrienė, vyr. bibliotekininkė, 2010