Mokytojas, literatas, tremtinys, kultūros veikėjas

Gimė 1926 metais sausio 6 dieną Bebrujų kaime, Šeduvos valsčiuje, Panevėžio apskrityje.

Mirė 1993 metais rugpjūčio 19 dieną Alytuje.

Algirdo Martinaičio tėviškėje Bebrujų kaime, Šeduvos seniūnijoje, kur 1926 metais gimė, buvo sudarytos sąlygos savišvietai. Čia netrūkdavo laikraščių ir žurnalų, kuriuos jų šeimai užsakydavo dėdė, žinomas karikatūristas ir eiliuotojas Jonas Martinaitis. 1940 m. pradėjęs mokytis Šeduvos gimnazijoje, Algirdas greitai buvo priimtas į nemažą ir labai kūrybingą, mokytojo A. Mikalkėno vadovaujamą literatų būrelį. A. Martinaičio eilėraščiai gimnazijos poetų kūrybos almanache, sienlaikraštyje „Saulės takais“ buvo tarp stipriausiųjų.

1944 m. baigęs Šeduvos gimnaziją, porą metų mokytojavo Grinkiškyje, tuo apsigindamas nuo nuožmios mobilizacijos į sovietinę armiją. Algirdas 1946–1951 metais Vilniaus universiteto Filosofijos-istorijos fakultete studijavo lietuvių kalbą ir  literatūrą. Dirbdamas Dainavos (Alytaus r.) vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju, jis be užuolankų matė, kad kryptingai mažinamas lietuvių kalbos ir literatūros, tačiau didinamas rusų kalbos pamokų skaičius. Suprasdamas šią akivaizdžią netektį, mokytojas kruopščiai ruošėsi kiekvienai pamokai, plėtė užklasinę veiklą. Aktyvino veiklą ir Alytaus literatų sambūryje, vietiniame laikraštyje rašė apie gimtąją kalbą. Jo iniciatyva prie mokyklos buvo pasodintas rašytojų sodelis – čia auga A. Maldinio, A. Žukausko, A. Matučio pasodinti ąžuolai, tarp jų ir iš Tolminkiemio atvežti rašytojui Kristijonui Donelaičiui atminti, iš V. Krėvės, S. Nėries, A. Mickevičiaus tėviškių.

Mokytojas sugebėjo mokinius įtraukti į respublikoje pravedamus raiškiojo skaitymo konkursus – 17 jo auklėtinių iškovojo laureato vardą. Daugelis jo mokinių tapo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojais, žurnalistais. Mokytojui pedagogo darbas buvo ne tik amatas pelnyti duonos kąsnį sau ir šeimai. Tai  buvo pašaukimas. Pagrindinis jo veiklos principas buvo mokinius mokyti mokytis, surasti savyje jėgų ir pasitikėjimo.

Mokytojo pašaukimas, erudicija, vidinė kultūra pilnai atsiskleidė persikėlus mokytojauti į Alytų. Grįžusį iš tremties jį dar ilgai lydėjo buvusio tremtinio šleifas: jis buvo paskirtas į atokią Ryliškių vidurinę mokyklą, kur tik 1962 metais žibalinę lempą pakeitė įsižiebusi elektros lemputė. Jis ir čia dirbo pilnu pajėgumu. Atmintinai mokėjo apie 300 eilėraščių, mokėjo prancūzų, vokiečių, rusų, lenkų, latvių, lotynų ir ukrainiečių kalbas.

Visą save atiduodamas pedagoginiam darbui, rasdavo laiko savo šeimai, kurioje augo dukros Eglė, Dainė ir sūnus Vytautas. Šiai darniai šeimai likimas nebuvo gailestingas: pačioje jaunystėje sunki onkologinė liga pakirto vyriausiąją dukrą Eglę. Dėl to Algirdą ištiko pirmas infarktas. Lietuvoje, nuvilnijus laisvės vėjams, kada Mokytojas klasėje savo mintis galėjo reikšti be užuolankų, liga pradėjo sekinti jo jėgas ir mokyklą pasiekti darėsi vis sunkiau.

Pajutęs pilną negalią, 1993 metų rugpjūčio 10 dieną Mokytojas rašo pareiškimą mokyklos vadovybei: „Malonu buvo dirbti su jumis. Deja, sveikata neleidžia pasilikti mokykloje“. Po devynių dienų jis palieka viską ir visus.

Šaltiniai:

1. GULIOKAS, Vytautas. Poetas, tremtinys, mokytojas. Tremtinys, 2010, kovo 19, p. 6-7.
2. LINKEVIČIUS, Jonas. Asmenybės žavesys – ir poezijoje. Radviliškio kraštas, 2015, nr. 1 (22), p. 82-84. ISNN 1822-0517.

Parengė Rima Giedrienė, vyresnioji bibliotekininkė, 2015