Kunigas, poetas

Gimė 1841 metais rugsėjo 26 (senuoju stiliumi 14) dieną Anapolyje, Rokiškio rajone.

Mirė 1892 metais rugpjūčio 29 (senuoju stiliumi 17) dieną Laižuvoje, Mažeikių rajone.

Mokėsi pas daraktorių, Panevėžio bajorų mokykloje (1856–1861 m., ši mokykla 1858 m. tapo gimnazija), Varnių kunigų seminarijoje (1861–1865 m.). 1865 m. balandžio mėn. atvyksta į savo pirmąją parapiją – Šiaulėnus (Radviliškio r.). Rašė eilėraščius, pats sukurdavo melodijas. Čia parašė kūrinius Kalėdojant po naujikus. Dvasinė vyresnybė kilnojo jį iš vienos parapijos į kitą. Išgyvenęs Šiaulėnuose penkiolika mėnesių, atsiduria Krinčine (Pasvalio raj.), kuriame praleidžia šešerius metus (1866–1872 m.). Iš čia išsiunčiamas į tolimą Žemaitijos užkampį Vainutą (Šilutės raj.). Išbuvęs čia vos vienerius metus, 1873 m. atsiduria Žemaičių vyskupijos pakraštyje Breslaujoje (dabar Baltarusija), po trejų metų (1876 m.) iškeliamas į Laižuvą. Čia išgyveno iki mirties (teiginys, kad klebonavęs ir Šiauliuose (Bibliotekų darbas. – 1971. – Nr. 7. – P. 37), yra netikslus, matyt, Šiaulėnai supainioti su Šiauliais).

Krinčine pradėjęs platinti knygas, organizuoti knygnešius, jis šią veiklą tęsė ir kitur. Parapijose platindavo ir savo eilėraščius, organizuodavo chorus.

Eilėraščius pradėjo rašyti dar jaunystėje. Daug jų sukūrė seminarijoje. Mėgdavo dainuoti savo eilėraščius ir liaudies dainas, pritardamas armonika. Kūryba skirstoma pagal kūrybos motyvus: Jaunystės dainos, Meilės ir skausmo dainos, Rezignacijos dainos. Galima pridėti dar ir liaudies dainas, kurias A. Vienažindys sukūrė, perdirbo arba harmonizavo.

Pirmasis A. Vienažindžio poezijos rinkinys Dainos buvo išspausdintas JAV 1894 m. kunigo J. Žebrio. Tai toli gražu ne visa jo poezija. Mečislovas Davainis-Silvestraitis teigė, kad į laidotuves atvykęs Adomas Jačinauskas į Varšuvą išsivežė apie 100 kun. A. Vienažindžio dainų. A. Jačinauskas lenkų spaudoje paskelbė rašinį apie kun. A. Vienažindį, kuriame teigė, jog kun. A. Vienažindys mintinai mokėjo apie 150 dainų, o daugiau negu 30 iš jų pats sukūrė. Po poeto mirties jo brolis sunaikino visus rankraščius, kuriuose esą buvę dvasininkus kompromituojančių kūrinių. Dalis rankraščių, patekusių į svetimas rankas, išsimėtė. Poeto eilėraščiai, jo paties dainuojami arba paplitę rankraščiai, virto liaudies dainomis, kiti buvo perkuriami, turėjo daugybę kopijų. T. Bikinaitės teigimu, užrašyta apie 3000 sutautosakintų A. Vienažindžio eilėraščių variantų, paplitusių visoje Lietuvoje. Kartais atskiros dainos posmai prijungiami prie liaudies dainos ar atvirkščiai. A. Vienažindys yra parašęs tik vieną pasakėčią Vilkas ir ožys.

Antano Vienažindžio garbei 1997 m. pavadinta Laižuvos pagrindinė mokykla. Mažeikių parke 1987 m. pastatyta poeto skulptūra (aut. Gediminas Jokūbonis).

Šaltiniai:

1. Lietuvių enciklopedija. T. 33. Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965, p. 536-538.
2. PRĖSKIENIS, Bronius. Šiaulių krašto literatūros panorama: monografija. Šiauliai: Šiaurės Lietuva, 2003, p. 509-510. ISBN 9955-579-12-9.
3. Šiaulėnai: monografija. [Sudarytojas ir redaktorius Aleksandras Šidlauskas]. Vilnius: UAB „Baltijos kopija“, 2004, p. 461-462. ISBN 9955-568-13-5.
4. Vienažindys Antanas. Iš: MKE-Mažeikių krašto enciklopedija [interaktyvus], 2010 [žiūrėta 2010-06-08]. Prieiga per internetą: http://www.mke.lt/Viena%C5%BEindys_Antanas

 Parengė Rima Giedrienė, vyr. bibliotekininkė, 2010