2014 metai

KITOS SUKAKTYS

- 130 m., kai (1884) mirė Adomas Bitė (Bitis), 1863 m. sukilimo dalyvis, sukilėlių būrio vadas. Gimė 1827 m. (ar 1836)  Belazariškyje.

- 125 m., kai (1889) Paberžiuose gimė Vladas Brazauskas, Pašušvio valsčiaus viršaitis. Mirė 1965 m. 

- 120 m., kai (1894) gimė Romualdas Petkevičius, Didžiojo Tėvynės karo veteranas. Mirė 1980 m. sausio 9 d. Šeduvoje.

- 115 m., kai (1899) gimė Bronius Kuprys, muzikos mokytojas, vargonininkas. Mirė 1988 m. lapkričio 13 d. Radviliškyje. 

- 105 m., kai (1909) Radviliškyje gimė ir 65 m., kai 1949 m. gegužės 2 d. Dausiškėse, Šiaulių  r., mirė Pranė Jankutė, pedagogė.

- 100 m., kai (1914) mirė Jonas Misius, režisierius, dramaturgas. Gimė 1882 m. Radviliškyje.

 - 485 m., kai (1529) minima Šeduva, įsteigus Šeduvos bažnyčią.

- 475 m., kai (1539) įkurta Baisogalos parapija. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas jai paskyrė žemių, kuriose buvo pastatyta Baisogalos bažnyčia.

- 460 m., kai (1554) paminėtas Grinkiškio miestelis. 1999 m. patvirtintas jo herbas (aut. A. Každailis).

- 460 m., kai (1554) rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas Alksniupių kraštas.

- 365 m., kai (1649) pastatyta Šeduvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia. 

- 360 m., kai (1654) Šeduva gavo Magdeburgo teises. 1994 m. patvirtintas herbas (aut. R. Miknevičius).

- 210 m., kai (1804) pastatyta pirmoji Dambavos Dievo Apvaizdos bažnyčia. 

- 210 m., kai (1804) įsteigta Grinkiškio parapinė mokykla. 1999 m. Grinkiškio mokyklai suteiktas Jono Poderio vardas.

- 185 m., kai (1829) pastatyta Sidabravo Švč. Trejybės bažnyčia.

- 185 m., kai (1829) pastatyta Dapšionių Dievo Apvaizdos bažnyčia.

- 135 m., kai (1879) pastatytas Voskonių kaimo stiebinis vėjo malūnas.

- 130 m., kai (1884) pastatytas Kleboniškių kaimo vėjo malūnas.

- 95 m., kai (1919)  lapkričio 21-22 d. lietuviai Radviliškio kautynėse sumušė bermontininkų kariuomenės likučius ir privertė juos pasitraukti į Rytprūsius. 

- 90 m., kai (1924) Radviliškiui suteiktos miesto teisės.

- 90 m., kai (1924) akcinė bendrovė Radviliškio miesto pakraštyje įkūrė stiklo gaminių fabriką. 

- 80 m., kai (1934) Radviliškyje pastatyti Šaulių sąjungos rūmai.

- 75 m., kai (1939) pastatyta Palonų Dievo Apvaizdos bažnyčia.

- 65 m., kai (1949) vasario 10–20 d. Mėnaičių kaime įvyko visos Lietuvos partizanų apygardų atstovų suvažiavimas. 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS) paskelbė Lietuvos nepriklausomybės deklaraciją.

- 65 m., kai (1949) įsteigtos Pavartyčių, Sidabravo, Šaukoto bibliotekos.

- 55 m., kai (1959) įkurtas Šeduvos kraštotyros  muziejus.

- 50 m., kai (1964) įsteigta Radviliškio muzikos mokykla.

- 40 m., kai (1974) įsteigta Pociūnų biblioteka.

- 30 m., kai (1984) atstatyta Radviliškio Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios medinė varpinė.  Pastatyta 1876 m.

- 25 m., kai (1989) Radviliškyje, J. Basanavičiaus gatvės gale, šalia seno legendinio malūno, minint pergalės prieš bermontininkus 70-metį, pastatytas stogastulpis ir pasodinta 70-ies ąžuolų giraitė.

- 25 m., kai (1989) Radviliškyje, šalia bažnyčios varpinės, atidengta kompozicija Skausmo ir kančios kelias (aut.: V. Vaicekauskas, A. Dovydaitis ir E. Gaubas), skirta Lietuvos kankiniams, tremtiniams, politiniams kaliniams, žuvusiems Sibiro platybėse, atminti.

- 25 m., kai (1989) Baisogaloje atstatytas paminklas žuvusiems dėl Lietuvos laisvės. Pastatytas 1928 m., nugriautas 1964 m.

- 15 m., kai (1999) Sidabrave pastatytas koplytstulpis rašytojui Vytautui Alantui (Jakševičiui). 

- 15 m., kai (1999) Radviliškyje, minint pergalės prieš bermontininkus 80-metį,  atidengta pergalės deivės Nikės skulptūra (skulpt. P. Mazūras). 

- 15 m., kai (1999) patvirtintas Sidabravo herbas (aut. A. Každailis).


460 m., kai (1554) paminėtas Grinkiškio miestelis. 1999 m. patvirtintas jo herbas (aut. A. Každailis).

Miestelis, per kurį teka dešinysis Nevėžio intakas Šušvė, yra įsikūręs 10 km į pietvakarius nuo Baisogalos. Nuo 19 a. antros pusės iki 1950 m. Grinkiškis buvo valsčiaus centras. Dvaras minimas 16 a. pirmoje pusėje, miestelis – 1554 m. 1613 m. Grinkiškis pažymėtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapyje.

Istorinio herbo Grinkiškis niekada neturėjo. Svarstant naujo herbo idėjas, Heraldikos komisijoje kartu su vietos seniūnija buvo sutarta herbe pavaizduoti angelą. Dailininkas Arvydas Každailis parengė Grinkiškio herbo etaloną. Jį Heraldikos komisija aprobavo 1999 m. lapkričio 25 d.

Herbo aprašymas. Mėlyname skydo lauke vaizduojamas klūpantis auksinis angelas, dešinėje rankoje laikantis sidabrinę lelijos šakelę su 3 žiedais. Juosiantis jo liemenį kaspinas irgi sidabrinis.

Šaltiniai:

1. Grinkiškio kraštas. Sudarytojas Aleksandras Šidlauskas. Radviliškis: Viešoji biblioteka, 2011, p. 3-4. ISBN 978-609-8034-09-7.

365 m., kai (1649) pastatyta Šeduvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia. 

Manoma, kad Šeduvoje pirmoji medinė bažnyčia pastatyta ir parapija įkurta 1512 m. Bažnyčiai 1529 m. dovanoti 3 nenaudojami žemės sklypai. 1542 m. fundacija padidinta. Manoma, jog tais metais pastatyta antroji bažnyčia. 1542 m. įsteigta parapinė mokykla.

Upytės vaivada Jeronimas Valavičius 1640–1649 m. pastatė mūrinę bažnyčią. Ją 1649 m. konsekravo vyskupas Jurgis Tiškevičius. 1647 m. įsteigtas Šeduvos dekanatas. Mykolas Mačinskis 1658 m. įsteigė altariją ir ją išlaikė. Šeduvoje 1705–1769 m. veikė jėzuitų misija. XVIII a. greta bažnyčios buvo varpinė (vėliau nugriauta). Bažnyčia 2 kartus degė. Po 1799 m. gaisro dvarininko S. Poniatovskio 1804 m. atstatyta. 1820 m. bažnyčia turėjo 56 valakus žemės su Kleboniškių, Veliakiemių ir Vaižgų kaimais. 1829 m. per žaibo sukeltą gaisrą apgadintas bokštas.

Bažnyčia renesansinė, turi baroko bruožų, kryžminio plano, su pusapskrite apside, žemomis zakristijomis, dvibokštė. Vidus 3 navų, yra 5 altoriai. Skliautai cilindriniai. Šventoriaus tvora akmenų mūro. Jame palaidotas klebonas prelatas Mykolas Karosas (1878–1955), kunigas Augustinas Pranskėtis (1886–1986).

Šaltiniai:

1. Šeduvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia. Iš: Vikipedija. Laisvoji enciklopedija [interaktyvus], 2012 [žiūrėta 2013-09-23]. Prieiga per internetą: http://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%A0eduvos_%C5%A0v._Kry%C5%BEiaus_Atradimo_ba%C5%BEny%C4%8Dia

95 m., kai (1919)  lapkričio 2122 d. lietuviai Radviliškio kautynėse sumušė bermontininkų kariuomenės likučius ir privertė juos pasitraukti į Rytprūsius. 

Bendras Lietuvos kariuomenės dalinių puolimas vykdant Šiaulių operaciją prasidėjo 1919 m. lapkričio 21 d. 3 val. ryto, jam vadovavo pulkininkas leitenantas Kazys Ladiga. Radviliškį užimti buvo numatyta 2-ojo pėstininkų pulko majoro Jono Motiejūno-Valevičiaus vadovaujamam 1-ajam batalionui, kuris kokybiškai buvo silpniausias. Majoro Motiejūno-Valevičiaus batalionas puolė Radviliškį iš rytų pusės nuo Karčiamų kaimo tiesia atvira vietove. Tačiau per pirmąjį puolimą gerai įsitvirtinusių bermontininkų nugalėti nepavyko.

Matydamas, kad bermontininkai iš Šiaulių pajudėjo link Radviliškio, operacijos vadas plk. ltn. Ladiga įsakė rezerve buvusiam 1-ojo pėstininkų pulko vadui majorui Vladui Skorupskiui padėti 2-ajam pėstininkų pulkui užimti Radviliškį. Abiejų pulkų vadams susitarus buvo nutarta Radviliškio puolimą pradėti lapkričio 22 d. 7 val. ryto, atakuojant iš visų pusių apsuptą priešą. 

Puolimas prasidėjo numatytu laiku. Kartu su pėstininkų daliniais puolime dalyvavo ir kapitono Motiejaus Pečiulionio vadovaujama 4-oji artilerijos baterija. Artėjant prie Radviliškio, priešas atidengė stiprią ugnį iš patrankų, minosvaidžių ir sunkiųjų kulkosvaidžių, ypač smarkiai šaudyta iš mūrinio malūno. Kpt. Pečiulionio baterijai taiklia ugnimi pavyko nutildyti priešo kulkosvaidžius malūne. Tuo pat metu atakavusi 7-oji kuopa malūną užėmė ir iš priešo paėmė 4 kulkosvaidžius. Tačiau, nesulaukusi kitų dalinių paramos ir užslinkus rūkui, kuopa su nuostoliais buvo priversta atsitraukti, ir malūną vėl užėmė bermontininkai. 11 val. nuspręsta puolimą pakartoti siunčiant į ataką 9-ąją kuopą. Priešas vėl atsakė stipria įvairių pabūklų ir kulkosvaidžių ugnimi ir lietuviams kariams puolimą teko laikinai sustabdyti. Kiek atsikvėpusios ir persigrupavusios Lietuvos kariuomenės pėstininkų pulkų kuopos vėl pakilo į ataką ir užėmė malūną. Tuo metu jau temstant iš vakarų pusės į Radviliškį įsiveržė 3-ioji kuopa. Tęsdamos puolimą, miestelį pasiekė 9-oji ir 7-oji kuopos. Bermontininkai pradėjo trauktis. 

Lietuvos kariuomenei užėmus Radviliškį, iš Šiaulių atvyko generolo H. A. Niselio (Nissel) vadovaujama karinė misija, kuri pareikalavo sustabdyti kovos veiksmus ir pasitraukti į pradines pozicijas, kad bermontininkai nekliudomi galėtų išvykti iš Lietuvos. Karinės misijos vado reikalavimai buvo įvykdyti.

Šaltiniai:

1. VAIČENONIS, Jonas. Lietuvos karyba: nuo baltų ir XXI amžiaus: kariuomenė, fortifikacija, mūšiai ir karvedžiai. Kaunas: Šviesa, 2011, p. 162-164. ISBN 978-5-430-04195-3.

55 m., kai (1959) įkurtas Šeduvos kraštotyros  muziejus.

1959 m. Šeduvoje atidarytas kraštotyros muziejus. Nuo jo įsikūrimo pradžios vadovavo tikras šio darbo entuziastas Vytautas Šenauskas. Kurį laiką muziejus buvo perkeltas į Radviliškį, o 1991 m. vėl grąžintas į savo senas patalpas Vėriškių gatvėje. Muziejus įsikūręs pastate, statytame 1884 m. Jame XIX a. pabaigoje veikė odų apdorojimo įmonė. 

Muziejuje eksponuojami istoriniai bei etnografiniai liaudies meno pavyzdžiai, kurie atspindi Šeduvos apylinkių istoriją ir kultūrą. Čia daug archeologinių radinių, įvairių laikotarpių spaudos leidinių, valstiečių ir amatininkų darbo įrankių ir buities daiktų, daugybė retų nuotraukų. Muziejaus pasididžiavimas – kunigaikščių Giedraičių paveikslai.

Šaltiniai:

1. PAKŠTAS, Vytautas. Dvidešimtojo amžiaus Šeduva. Vilnius: Margi raštai, 1997, p. 129-130. ISBN 9986-09-160-8.

2. Šeduvos kraštotyros ekspozicija – Lietuvos muziejai. Iš: Muziejai [interaktyvus], 2012 [žiūrėta 2013-09-25]. Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/radviliskis/seduvos_muz.htm

65 m., kai (1949) vasario 10–20 d. Mėnaičių kaime įvyko visos Lietuvos partizanų apygardų atstovų suvažiavimas. 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS) paskelbė Lietuvos nepriklausomybės deklaraciją.

1949 02 10 Mėnaičių (Minaičių) kaime, S. Mikniaus sodyboje įrengtame Prisikėlimo apygardos štabo bunkeryje, įvyko Lietuvos partizanų apygardų atstovų suvažiavimas. Posėdžiuose oficialiai dalyvavo: laikinasis Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) Prezidiumo pirmininkas J. Žemaitis (slap. Vytautas), laikinasis BDPS Visuomeninės dalies viršininkas J. Šibaila (Diedukas; kartu buvo ir Algimanto, Didžiosios Kovos ir Vytauto apygardų Aukštaitijoje įgaliotinis), BDPS Prezidiumo sekretorius P. Bartkus (Žadgaila), laikinasis P. Lietuvos srities (Dzūkijoje ir Suvalkijoje) vadas A. Ramanauskas (Vanagas), Tauro apygardos Suvalkijoje vadas A. Grybinas (Faustas), Vakarų Lietuvos srities (Žemaitijoje) štabo viršininkas V. Gužas (Kardas, Galiandra), Prisikėlimo apygardos Aukštaitijoje vadas L. Grigonis (Užpalis) ir apygardos štabo viršininkas B. Liesys (Naktis). Suvažiavimo šūkis – lot. sentencija Rede quod debes – Atiduok ką privalai, papildyta žodžiu Atiduok Tėvynei ką privalai. Suvažiavimas įkūrė bendrą, vieningą pasipriešinimo organizaciją – Lietuvos laisvės kovos sąjūdį (LLKS), priėmė LLKS deklaraciją ir LLKS statutą.

Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos deklaracija, LLKS deklaracija, svarbiausias Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo dokumentas. Priimtas 1949 02 16.  Deklaracijoje išdėstyta pasipriešinimo programa, suvereni Lietuvos valdžia priskirta tautai, o aukščiausiąja tautos politine institucija, vadovaujančia tautos išsilaisvinimo politinei ir karinei kovai paskelbta LLKS Taryba. Deklaracijoje aptarta atkuriamos valstybės demokratinė sandara, valdymas, valdžios sudėtis, apibrėžiamas valstybės valdymas panaikinus okupaciją iki susirinks Seimas, teisėtvarkos, religiniai, socialiniai bei LLKS Tarybos ir tautos bendradarbiavimo per išsivadavimo kovą klausimai. Nepriklausoma LR numatyta atkurti remiantis Deklaracijoje išdėstytais principais ir 1922 m. Konstitucijos dvasia. 1999 m. LR Seimas priėmė įstatymą, kuriuo Deklaraciją pripažino Lietuvos valstybės teisės aktu.

Šaltiniai:

1. Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 13. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, p. 261. ISBN 978-5-420-01641-1.

2. Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 14. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, p. 660. ISBN 978-5-420-01646-6.