Biblioteka mokiniams surengė kraštotyrinę kelionę

Kalnų apžvalgos bokštas

Nuo šių metų spalio 1 d. Radviliškio viešojoje bibliotekoje vykdoma Neformaliojo vaikų švietimo programa „Kraštotyros tiltu – į praeities gelmes“.

Gražią spalio 15-osios popietę būrelis moksleivių vyko į Šiaulėnus, į kraštotyrinę-pažintinę ekskursiją. Iki tol programos dalyviai domėjosi Šiaulėnų krašto istorija, lankytinomis vietomis. Jie sužinojo, kad šis miestelis įsikūręs ant vieno ledyninės kilmės kalnagūbrio ten, kur Šušvei, atskubėjusiai iš Tytuvėnų miškų, kelią pastoja kalvų grandinė ir upė daro vingį. Istoriniuose šaltiniuose 1492 m. minimas Šiaulėnų dvaras, 1539 m. – jau miestelis. XV amžiuje jis priklausė Žemaičių seniūnui Kęsgailai, vėliau jį paveldėjo Butrimavičiai, o iš pastarųjų dvaras perėjo Šemetoms, kurie paveldėjimo teise Šiaulėnus perleido Žemaičių seniūnui Jeronimui Valavičiui. Ilgainiui Šiaulėnų dvaras vėl grįžo Šemetų giminei. Per ilgus amžius čia klostėsi žmonių gyvensena, tradicijos, papročiai, buvo kuriami vietovardžiai, legendos. Daug jų turi ir Šiaulėnų kraštas, kurio savitą praeitį išsamiai tyrinėjo kraštietė, pedagogė, muziejininkė, kraštotyrininkė Marijona Birutė Kudulytė-Navakauskienė.
Atvykę į Šiaulėnus, pasigėrėjome gražiai sutvarkytu miestelio centru, apžiūrėjome
Šv. Onos bažnyčią, stovinčią Šušvės kairiajame krante, turinčią romaninės ir gotikinės architektūros bruožų.
Kitas sustojimas – naujasis Kalnų apžvalgos bokštas, į kurį įlipus, atsivėrė nuostabus kraštovaizdis. Nuo naujojo bokšto matyti net Šiauliai, kurie yra už 32 kilometrų, Sulinkių durpynas.
Prie bokšto įrengtas pėsčiųjų takas, kuriuo galima nueiti iki Kudinų piliakalnio, kitaip vadinamo Šiaulės kalnu. Kai kas tą vietovę sieja su garsiuoju Saulės mūšiu, kuris įvyko 1236 metais, kada kalavijuočiai įsiveržė į Žemaitiją. Legenda byloja, jog ten, kur dabar stūkso Šiaulės ir Varpinės kalnai, yra smėliu užneštas miestas. Po didžiuoju kalnu „palaidota“ bažnyčia, po mažuoju – varpinė, o namai buvo tarp jų. Pasakojama, jog Šiaulėnų dvaro ponas Šemeta norėjo tą bažnyčią atkasti. Sukvietė žmones, kasė, kasė, jau pusė buvo atkasta, bet užėjo vakaras, ir darbai liovėsi. O rytą žiūri, kad viskas vėl užnešta smėliu: kiek buvo nukasta, tiek per naktį vėl užnešta. Netekęs kantrybės, ponas uždraudė daugiau kada nors tą kalną kasti.
Šiaulės kalną ir Šiaulėnų piliakalnius aprašė Balys Buračas savo knygoje „Pasakojimai ir padavimai“, kurioje rašoma, kad žymesnieji kalnai taip pat turėjo savo vardus: Varpnyčios (Varpinės) ir Kartuvių. Žmonių pasakojimuose išlikęs pasakojimas apie senų senovėje Šiaulėnų apylinkėse gyvenusią nuostabią kunigaikštytę Šaulę, kuri labai mėgo medžioti. Dažnai Šaulė su palyda atjodavo į kalną, laukdavo, kada iš girios tankmės pasirodys briedis ar stirna. Kunigaikštytės Šaulės vardu žmonės ir pavadino tą kalną.
Mokiniai džiaugėsi, kad dabar kelias iki piliakalnio gražiai sutvarkytas, įrengtos vietos poilsiui.
Ši pažintinė kraštotyrinė kelionė buvo puiki galimybė pabūti gamtos prieglobstyje, išmokti pasitikėti savo jėgomis, turiningai praleisti laiką. Tai – ir tobulinimosi mokykla, padedanti pažinti savo šaknis, kaupti patyrimą, patirti bendravimo džiaugsmą. Sužinota, įsitikinta, kad ir Radviliškio krašte yra nemažai lankytinų gamtos bei istorinio paveldo vietų.

Daiva Paulauskienė,
Informacijos-kraštotyros skyriaus vedėja

Nuotraukos Dariaus Grigaičio